pirštų galiukais, vedžiojančiais kontūrus, ir pilku brūkšniu, įsirėžiančiu į atmintį, kažkur giliai, po devyniom stygom, iki kito karto. naujo ryto kvapu, kuris ateina nelauktas ir pats atsidaro duris. kvėpuoji pro galinį langą ir girdi, kaip norisi iššokti, išsilaisvinti, išeiti. tada seka pievos, parduotos karvės, auksinės kačpėdėlės, artėjantys kurganai, tinko pilys, prie kurių auga žaliuojantis klevas ir noksta obuoliai. ir tada pasigirsta dūžtančio stiklo skambesys. nutrūkęs siūlas onulės rankose, prie krosnies numestas lankas, išdraskyti linai, nuvytusi puokštė neužmirštuolių. ir vėl tas pats skambesys, lyg kristų vienas, o dužtų du. ne stiklo, ne stiklo, iš tikrųjų, tau reikia