Jau daug metų praėjo. Ir nežinau, kur tu esi, Liuka. Bet visada, kai prisimenu tave, gaivus riešutų duonos kvapas užpildo visą padangę, iš žaliuojančių vaikytės pievų. Ir tada mano, ir tavo, ir visų mūsų akys nuo to kvapo pasidaro šviesiai rudos su dviem šiltom auksinėm kibirštėlėm.