net kai užmerkiu akis, regiu laukus, spindinčius auksine šviesa, žydinčias liepas, žaižaruojantį ežero paviršių, raugerškio uogas. Kažkur toli suskamba varpai ir žmogus suraukia strazdanotą kaktą, tyliai sušnara medžių lapai ir kažkas vos vos girdimai iriasi ežeru.

Kur tas aušrakalnis su papėdėje augančiu stelmužės ąžuolu, kur tie velniškai kvepiantys abrikosai, kur kepamos duonos kvapas... Žmogus apsilaižo sukepusias lūpas ir lenkiasi užrišti sudilusio pupų maišo, tik surūdijus vinis susminga dar giliau, ir kaip kaitriai kepina saulė. Tik tik, tik tik