kaskart užvertus paskutinį geros istrijos puslapį, aplanko praradimo jausmas. sumišęs su tuo kirbuliuku, kad kažką išmokau, šiek tiek paaugau, daugiau supratau arba supratau, kad nieko nesuprantu. kartais taip norisi mesti tą knygą į sieną, kad jai skaudėtų. kad ji subyrėtų ir vėl atsivertus liktų tiek tie puslapiai, kurių paraštes naktim paišiau ir mintinai išmokau. kuriuos, laikui bėgant,  pati to nesuprasdama keičiu, mintyse perrašinėdama. ir nepakenčiu, nebenoriu. kartais, kai viską pamirštu, noriu tik viena. sugrįžti. susigrąžinti. o dabar žinau, kad niekada. nors nusitrynęs raštelis ant kitos pusės kažkada sakė  a š v i s a d a