graži likimo ironija arba tiesiog gyvenimo keistumas. žodžiai, kurių aš taip ir neištariau birželio pradžioje, grįžo visu gražumu dabar, pačiu netikėčiausiu metu. deja vu jausmas, vis kylantis kiekviename žingsnyje, mane verčia galvoti ir juoktis. visi kraustymaisi ir sainsbury's white chocolate cookies, pirmi žvilgsniai ir pirmi žodžiai, virpuliukas ir šypsena dėl to, koks žavus ir nuoširdus tas akcentas, ir tai vėl vyksta, tarsi niekada nebūtų nutrūkę. tik naktys pasidarė jaukesnės, kai su Juste juokiamės iki ašarų ir žadam išmokti grybų karą, ar kai gulim ant sofų, negalim pajudėti iš nuovargio ir laipsnių kraujyje, valgom ledus ir klausomės George grojimo.

prisimenu, kaip beveik prieš savaitę, sekmadienį, ėjau per naktinį miestą ir mąsčiau apie savo metus. apie tai, kad esu labai laiminga ( ir kad kartais turiu sau tai priminti) ir apie tai, kad visiškai nauji metai prasideda rytoj. o dabar, jiems jau prasidėjus, galiu pasakyti: šiemet gyvensiu kitaip. daugiau mokysiuosi, mažiau dirbsiu, daugiau sportuosiu, ne taip triukšmingai leisiu vakarus, lengviau ir daugiau bendrausiu ir naudosiuosi kiekviena proga. kaip prieš kurį laiką vienas žmogus man rašė, kam valgyti, jei nesi alkanas, kam nešti šakas į laužą, jei neturi degtukų, kam šokti, jeigu nejauti draivo, kam daryti kažką, kuo netiki, kam gyventi, jeigu neturi dėl ko paverkti?